| |||||
МЕНЮ
| Римское частное правоtebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta. 12. Status libertatis Status libertatis - viena i? caput sudetiniu daliu. Status libertatis turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu, jis buvo teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu yra didelis skirtumas. ?eimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka i alieni iuris (svetimosios teises zmoniu grupe). Vergas yra in dominica potestae (?eimininko valdzioje). Tik vergo ?eimininkas galejo kreiptis i teisma. Vergo ?eimyninis gyvenimas nera santuoka. Egzistavo niekieno vergai. Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu kildavo abejoniu del zmogaus statuso, toki zmogu laikydavo laisvu. Velesniais laikais vergas turejo galimybe atlikineti teisinius veiksmus vergvaldzio vardu ir naudai. ?eimininkas galejo suteikti vergui ukini savaranki?kuma, mokant ?eimininkui nustatyta prievole (peculium). Verga galejo i?laisvinti ?eimininkas. Normalus i?laisvinimo budas - manumissio. Buvo labai daug formaliu ir neformaliu i?laisvinimo budu. I?laisvintieji savo teisemis nebuvo prilyginti laisviesiems. Asmeniniu ir turtiniu santykiu sferoje i?laisvintasis savo patrono atzvilgiu i?saugojo tris pagrindines pareigas - obsequim, operae ir bona. 13. Status civitatis Kiekvienas neturejes pilietybes, Romos istatymu poziuriu buvo daiktas, prie?as, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta i? 5 grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada nesiliove jais buve, i?imtis: pagrista postliminium teorija (teisiu atstatymas grizus i R. teritorija), latinai, peregrinai, i?laisvintieji ir kolonai. Tik Romos pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas pilieciu luomu - patriciju, klientu ir plebeju. Patricijai – ankstyvosios R. gimines organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui. Tik patricijai turejo teise pasisavinti zeme i? valstybinio zemes fondo. Tik patricijai galejo sudaryti “tikraja” santuoka (cum manu). Klientai – teisi?kai tai laisvo zmogaus sutartines priklausomybes santykiai. Turejo ypatinga teisini statusa. Jie iejo i patriciju ?eimas ir gimines kaip sakrali?kai ir teisi?kai priklausomi nuo savo patronu. Patronas privalejo saugoti klientus ir teisme ginti ju teises. Turejo teise i zeme. Neturejo visi?ko subjekti?kumo. Plebejai – susiformavo veliau. Neiejo i giminine organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmeni?kai laisvi ir nepriklausomi. Turejo maziau teisiu. Negalejo uzimti auk?tu valstybiniu pareigu, buti senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. I? esmes nera skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), i?skyrus 2 atvejus: - draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu vir?une – luomai cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R. pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise sukurti ?eima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje). 14. Status familiae ?eima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause jokiai ?eimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R. laikais jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas, yra naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu ?eima buvo patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo i?orinio pasaulio sistema, kurios vienintelis ?eimininkas (galva) ir atstovas santykiuose su i?oriniu pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir teisiniu poziuriu vienoda tiek ?eimos nariams, tiek ir ?eimos turtui. ?i absoliutine pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui begant, ?eimos teisine padetis keitesi, pater familias valdzia vaikams buvo vadinama patria potestas, vergams - dominica potestas, manus reik?me liko tik apibudinant vyro valdzia zmonai. R. ?eima buvo suskirstyta teisiniu poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris (savosios teises asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo to, ar asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo caput. 1-ajai grupei priklause tik pater familias, t.y. ?eimyniniu poziuriu visi?kai savaranki?ki asmenys. Visi kiti ?eimos nariai - vaikai, ju palikuonys bei zmona, kuri santuokoje cum manu ?eimoje uzeme dukters padeti, buvo personae alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne savo naudai ir ne savo saskaita, o pater familias. Po pater familias mirties ?eima paprastai suskildavo i keleta savaranki?ku ?eimu. Taciau jie ir toliau likdavo agnatineje giminysteje. 15. Caput. Caput deminutio. Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo, kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias. Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis deminutio laipsnius - maxima, media, minima. Maxima ivykdavo praradus laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau, prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media ivykdavo tada, kai zmogus, i?saugodamas laisves statusa, netekdavo R. pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile prarasdavo savo civilines teises, bet i?saugodavo jas pagal iuris gentium. Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su status familia pasikeitimu. Asmuo i?saugo laisves ir pilietybes statusus, taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios ?eimos, kuriai priklause, atzvilgiu. Del minima visi?kai nutrukdavo ankstesnieji ?eimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo). 16. Status Teisnumas rei?kia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga - veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas. Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui. Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reik?ti savo valia. Pagal amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu buvovisi?kai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25 metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo suteikta teise pra?yti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma. Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo apribotas. 17. Juridiniai asmenys Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises subjekto, ukinio gyvenimo savaranki?ko vieneto ideja, nors ir nesuformulavo juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik i?kele juridinio asmens ideja, bet ir suteike jai praktine i?rai?ka, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir veiksnumo savokas, pagrindinius juridiniu asmenu tipus - universitas personarum (fiziniu asmenu bendrija, turinti savo atskira turta, nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma) ir universitas rerum (turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz. ?vietimui, mokslui, paramai ir t.t. ?iai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisines asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idejos vystymosi rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius ?io teises subjekto bruozus: 1. Civiliniu teisiniu santykiu sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims, 2. Atskiru asmenu pasitraukimas i? susivienijimo neturi itakos susivienijimo teisiniam statusui, 3. Korporacijos turtas nera nei bendra ja sudaranciu asmenu nuosavybe, nei atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija savo vardu gali dalyvauti bet kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti tokius veiksmus. 18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra commercio. Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai – teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai, kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo galima ginti tik i? res corporales atsirandancias teises, nes tik res corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno nors teises, kylancios i? res incorporales, tai jos galejo buti ginamos actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje – daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanuoti ir t.t., daiktai, i?imti i? komercines apyvartos – daiktai, kurie negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo ?ie i?samus daikto i?emimo i? civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res divini iuris (daiktai, priklausantys dievi?kajai teisei): a) res sacrae – ypatingu ?ventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (?ventyklos, altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai i?reik?ti (kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be ?vento akto gyne dievai (miesto sienos ie vartai). 2. Humani iuris: a) res communes omnium (bendri daiktai) – oras, juros bei ju krantai. ?ie daiktai priklause visiems; b) res publicae in publico usu (bendrai naudojamas vie?asis turtas: pvz. keliai, aik?tes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi (valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi ru?ys priklause valstybei. 19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli. Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes, vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai), seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. ?iu formu tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu ?eimos ukini pagrinda, apyvartos kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo mazesne reik?me. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai, kuriuos galima perkelti i? vienos vietos i kita arba kurie patys juda. Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems ?iems daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant pavir?iaus, priklauso pavir?iui”. ?i klasifikacija turi tam tikra ry?i su daiktu klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi. Nekilnojamojo turto perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo tapatus res mancipi perdavimo budams. 20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai. Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fizi?kai sunaikinami viena karta juos pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais. Nesuvartojami daiktai nei?nyksta jais naudojantis, o jei ir i?nyksta, tai palaipsniui. ?ios klasifikacijos reik?me i?ry?kejo prievolineje teiseje, nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galejo buti tik nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i daugiau daliu, ir del to nenukencia ju verte bei ekonomine paskirtis. Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui. Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.). 21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai. Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti i? daugelio ivairiu sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai, namai, spintos). ?iu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras ju dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes). Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines. Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios ru?ies fizi?kai savaranki?ku daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. ?ie daiktai galejo buti laikomi atskiru teisiniu vienetu, kuris i?likdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui. Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.). 22. Daiktiniu teisiu savoka ir ru?ys. Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1) tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti tik nei?imti i? komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species). Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir prana?umo teise. Pirmuoju atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta i? vienu ranku i kitas, treciajam asmeniui i?lieka su ?iuo daiktu susijusi daiktine teise. Prana?umo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie santyki tarp subjekto ir daikto. ?iuo atveju kalbame apie santyki tarp keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno i? ju su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir “ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atzvilgiu, iura in re aliena. ?ioms teisems priklause servitutai, uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie ?iu teisiu prisidejo ir amzina nuoma bei pavir?iaus teise. 23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos. Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas nesuteikia teises pareik?ti ie?kini bet kuriam pazeidejui, valdymas neatsinaujina ipso iure sugrizus i? nelaisves, tiesiogiai nepereina paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti. Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti ?iuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis rei?ke faktini daikto turejima – corpus. ?io elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas rei?ke nora pasilikti daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena i? pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo betarpi?kai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui. 24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas. Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai: 2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant. 2) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia). a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina |
ИНТЕРЕСНОЕ | |||
|